Lyg šeima, bet be garantijų: kai partneris lieka be nieko

Naujausio Lietuvos Respublikos visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai parodė, kad 2021 metais apie 144,6 tūkst. asmenų gyveno partnerystėje be santuokos [1]. Šiuo metu tokių asmenų gali būti apie 200 tūkst., o tai yra apie 100 tūkst. porų. Šie asmenys kartu įsigyja būstą, automobilį, ima paskolas ar investuoja į bendrą verslą, tačiau jų turtas ir įsipareigojimai dažnai nėra teisiškai įforminti kaip bendri – turto nuosavybė registruojama tik vieno iš partnerių vardu, o bendras partnerių indėlis sukuriant ar pagerinant šį turtą viešuose registruose neatsispindi. Dėl to, įvykus skyryboms ar vienam iš partnerių mirus, kyla pavojus, kad kitas partneris liks be nieko, nors reikšmingai prisidėjo prie šeimos gerovės savo lėšomis ar darbu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, nustatanti, kad viskas, ką sutuoktiniai įgyja santuokos metu, laikoma abiejų bendra nuosavybe, net jei registruota tik vieno iš jų vardu. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių įstatymai vis dar nereglamentuoja, todėl išlieka teisinio reguliavimo spraga. Ją, kaip ir visuomet tokiais atvejais, ėmėsi šalinti teismai, tačiau ne itin elegantiškai, labiau ūkiškai.

Improvizuodamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (CK 6.969 straipsnio 1 dalis)[2]. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams [3].

Pripažinus buvus pirmiau nurodytą partnerių susitarimą, kiekvienam iš jų tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalis nustatoma vertinant bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius, dalykinę reputaciją ir dalykinius ryšius [4]. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, darbu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis [5]. Preziumuojama, kad šios dalys yra lygios, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).

Taigi, ieškodamas išeities, kasacinis teismas partnerių santykius, paremtus gyvenimu kartu, pasitikėjimu, stipriais emociniais tarpusavio ryšiais, prilygino jungtinei ūkinei veiklai – tarsi du žmonės būtų ne kūrę šeimą, o sudarę verslo sandorį, pavyzdžiui, susitarę kartu valdyti restoraną, nuomoti garažus ar prekiauti turguje su iš anksto sutartu pelno paskirstymu ir aiškiai apibrėžta kiekvieno iš partnerių finansine atsakomybe. 

Toks partnerių turtinių santykių, kaip bendro verslo projekto, aiškinimas lemia ir specifinį šių santykių įrodinėjimą teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), taip pat kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. [6]

Tačiau kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto [7].

Tai reiškia, kad ginčo atveju teismas visuomet turi nustatyti, ar partneriai buvo aiškiai susitarę konkretų turtą įgyti bendrai. Toks reikalavimas sukuria didelę įrodinėjimo naštą – siekiant apginti savo teises, nepakanka įrodyti, kad turtas įgytas bendro gyvenimo metu ar kad buvo prisidėta prie bendro ūkio. Reikia pateikti konkrečius duomenis apie tai, kad daiktas buvo įsigytas bendromis pastangomis arba pagal abiejų partnerių susitarimą. Net jeigu turtui vieno partnerio vardu įsigyti ar pagerinti buvo panaudotos ir kito partnerio asmeninės lėšos, tai galėjo būti vis dar dažnai naudojami grynieji pinigai, kurių panaudojimo faktą įrodyti sudėtinga. Be to, turto objektų gali būti ne vienas, keli, o keliolika, todėl gali tekti rinkti daugybę įrodymų ir teikti teismui paaiškinimus apie kiekvieną iš šių objektų, pagrindžiant, kad jie įsigyti bendrai.

Įrodinėjimas tampa dar sunkesnis tais atvejais, kai partneris prie turto įsigijimo prisidėjo ne lėšomis, o darbu. Pavyzdžiui, vienas iš partnerių rūpinasi vaikais, tvarko namų buitį, dirba partnerio ūkyje, prisideda prie bendrų namų statybos ar remonto, padeda kitam partneriui vykdyti jo profesinę veiklą. Toks indėlis – nors ir realus, neretai nuolatinis, turintis esminę reikšmę šeimos gerovei – teisme vertinamas nevienareikšmiškai, nes jis dažniausiai nėra fiksuojamas nei dokumentais, nei konkrečiais skaičiais.

Negana to, darbas dažnai laikomas natūraliu šeimos gyvenimo elementu, o ne indėliu, kuris kuria teises į turtą. Dėl to partneris, kuris pasirinko rūpintis šeima, o ne kaupti pajamas savo vardu, ginčo atveju lieka be įrodymų, kad jo indėlis yra vertingas. Paradoksalu, bet šiuo metu saugiausias indėlis į bendrą turtą yra banko mokėjimo pavedimas su konkrečia mokėjimo paskirtimi, o ne kasdienis rūpestis partneriu, lojalumas ar ilgus metus trukęs darbas šeimai.

Norint išvengti tokių situacijų ir apsisaugoti, jeigu kiltų ginčas teisme, svarbu bent minimaliai pasirūpinti įrodymais:

1. Kaupti bet kokius duomenis (el. laiškus, žinutes) apie tai, kad partneriai derina, planuoja, aptaria bendras investicijas ar pirkinius. Tokie susirašinėjimai padeda parodyti, kad sprendimai dėl turto buvo bendri, o ne vieno asmens iniciatyva ar investicija.
2. Išsaugoti kvitus ar kitus dokumentus, patvirtinančius partnerio išlaidas šeimos reikmėms, investicijas į bendrą turtą ir kt.
3. Atliekant banko mokėjimo pavedimus į kito partnerio banko sąskaitą, aiškiai nurodyti jų paskirtį, pavyzdžiui, „butui įsigyti“, „namo remontui“, „investicijai į akcijas“.
4. Apie bendrus pirkinius ir (ar) investicijas pranešti kitiems asmenims (artimiesiems, draugams ar net kaimynams), kad prireikus jie teisme galėtų paliudyti šias aplinkybes. Liudytojų parodymai gali būti ypač vertingi, kai nėra rašytinių įrodymų – jie patvirtina, kad turtas buvo kuriamas ar gerinamas kartu.

Deja, kol partnerių turtiniai santykiai vis dar nėra reglamentuoti, kiekvienas iš jų turi pats pasirūpinti savo teisine apsauga ir kaupti įrodymus taip, tarsi ruoštųsi ginčui su verslo partneriu.

Šaltiniai:

1.  https://osp.stat.gov.lt/2021-gyventoju-ir-bustu-surasymo-rezultatai/namu-ukiai-ir-seimos

2.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011.

3.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019.

4.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016.

5.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008.

 6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019.

 7. LAT 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016.

Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Redlaw vyresnysis teisininkas advokato padėjėjas Lukas Juodelis.